Uršulė Leduchovska yra kilusi iš kilmingos Lenkijos aristokratų giminės, kuri XIX amžiuje kartu su visa šalimi patyrė tragiškus istorinius išbandymus, o kartu davė tėvynei ir Bažnyčiai žymių asmenybių, daug nusipelniusių apaštalavimu, rūpinimusi vargšais ir persekiojamaisiais. U.Leduchovska gimė 1865 metais ir užaugo Losdorfo vietovėje Austrijoje, kur buvo priversta pasitraukti naujosios šventosios šeima, nes dėl dalyvavimo 1830-1831 metų sukilime prieš Rusijos carizmą jai grėsė ištrėmimas į Sibirą.

Sulaukusi 21 metų Julija Marija (toks buvo šventosios pasaulietinis vardas, kurį ji pakeitė į vienuolišką Jėzaus Marija Uršulė) įstojo Krokuvoje į uršuliečių vienuolyną, pasižymėjo švietimo ir auklėjimo darbais. Jos ypatingas jautrumas jaunų moterų poreikiams greitai besikeičiančiomis socialinėmis, politinėmis ir moralinėmis aplinkybėmis susilaukė didelio dėmesio. Kai XIX a. pabaigoje moterys įgijo teisę studijuoti universitetuose, sesuo Uršulė įkūrė pirmuosius Lenkijoje studenčių bendrabučius, kuriuose jos galėjo gyventi, mokytis ir įgyti  religinį pasirengimą.

Vėliau su popiežiaus Pijaus X palaiminimu ji išvyko misijų darbams į tuometę Rusijos sostinę Sankt Peterburgą, įkūrė ten uršuliečių namus, kurie netrukus gavo savarankiškas bendruomenės teises vienuolijoje. Sankt Peterburge, kaip ir visoje Rusijoje, tuomet buvo priešiška katalikybei aplinka, todėl seserys turėjo gyventi pusiau nelegaliai ir būti nuolat slaptosios policijos sekamos. Nepaisydamos tokios įtampos, seserys užsiėmė švietėjiškais ir katechizavimo darbais, išlaikė mergaičių mokyklas, gerai išmokusios rusų kalbą įgijo vietinių gyventojų pripažinimą. U.Leduchovska taip pat kūrė mergaičių mokyklas kaimyninėje Karelijoje, susidraugaudama su tenykšte suomių protestantų bendruomene.

1914 metais prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas iš esmės pakeitė jos gyvenimą: kadangi sesuo Uršulė buvo Austrijos pilietė, o kare Rusija ir Austrija kovojo priešingose pozicijoje, tai ji patyrė kone atvirą valdžios priešiškumą ir buvo priversta emigruoti. Persikėlusi į Švedijos sostinę Stokholmą, o vėliau į Daniją, ji rūpinosi lenkų emigrantų ir karo pabėgėlių vaikais, steigė jiems mokyklas ir internatus, darbavosi ekumenizmo baruose. Jos 1916 metais Upsaloje įkurtas Švedijos katalikų laikraštis leidžiamas iki šiol. Uršuliečių namai buvo atviri skirtingų politinių ir religinių pažiūrų žmonėms. Kartą, paklausta apie savo politinę orientaciją, sesuo U.Leduchovska atsakė: „Mano politika yra meilė“.

Su gausybe karo pabėgėlių ir imigrantų vaikų 1920 metais ji pagaliau sugrįžo į Lenkiją. Savarankišką uršuliečių bendruomenę, kuriai ji vadovavo, sesuo Uršulė (dabar iš pagarbos jau vadinama motina) pertvarko į atskirą kongregaciją, kurią pavadina Šventosios Kenčiančio Jėzaus Širdies uršulietės. Vienuolijos dvasingumas telkėsi į Kristaus išganomosios meilės kontempliavimą ir dalyvavimą Jo misijoje švietėjiškomis bei tarnavimo stokojantiems priemonėmis. Kongregacija buvo įregistruota 1923-iaisiais ir galutinį Šventojo Sosto pripažinimą įgijo 1930 metais. Seserys uršulietės išplito visoje Lenkijoje, ypač vargingose rytinėse šalies srityse, kūrėsi Italijoje, Prancūzijoje, kur steigė bendrabučius neturtingoms merginoms, užsiimdamos jų švietimu ir moraliniu ugdymu. Motina Uršulė rašė jaunimui straipsnius ir knygas, organizavo vaikams eucharistinį bei kitus bažnytinius judėjimus. Kai Romoje ji mirė 1939 m. gegužės 22 d., jos įkurtoji kongregacija jau turėjo daugiau kaip 700 vienuolių, veikusių 44 apaštalinio darbo centruose įvairiose Europos šalyse. Popiežius Jonas Paulius II beatifikavo U.Leduchovską 1983 metų birželį Poznanėje, o 2003 m. gegužės 18 d. paskelbė ir šventąja.